Siaurukas - daugiau negu pomėgis
Siaurukas — taip visų meiliai vadinamas Lietuvos siaurasis geležinkelis — unikalus muziejus po atviru dangumi, jau skaičiuoja 116 - uosius metus. Dar cariniais metais nutiestais bėgiais pūškavo garvežiai nuo Panevėžio iki Pastovių, vėliau dar pratęstas iki Krulevčiznos (Паставы ir Крулевщизна, abu šiandien Baltarusijoje), medinėse stotyse traukinio laukė keleiviai, o krovininiais vagonais buvo vežamas smėlis, anglis, gyvuliai, durpės ir kitos prekės. Didžiausias siauruko klestėjimas buvo tarpukaryje, nepriklausomos Lietuvos laikais. Tada vidutiniškai važiuodavo iki 24 traukinių per parą, arba po traukinį per valandą. Kaip tik tada nutiestas šiaurinis ruožas — traukiniai pasiekė Pasvalį, Biržus, Linkuvą, Pakruojį. Pokaryje siaurukas nenustojo svarbos — juk reikėjo atstatyti sugriautą ūkį, o gerų kelių nebuvo. Deja, bet okupantai pasinaudojo siauruku ir žmonėms tremti. Panevėžio gamyklos „Ekranas“ ir „Panevėžio stiklas“ naudojo kvarcinį smėlį, kuris buvo atvežamas siauruku iš Anykščių rajono. XXa. devintajame dešimtmetyje, plėtojantis automobilizacijai, siauruko svarba vis mažėja. 1983m. ruožai Rubikiai-Utena ir Švenčionėliai-Pastovys nurenkami, o Utena-Švenčionėliai „perkalami“ į plačiąją vėžę. Nuo 1988m. tik ruožas Panevėžys-Anykščiai-Rubikiai vis dar tebenaudojamas keleiviniam susisiekimui, tačiau vis tobulėjant autobusams, vis daugiau žmonių įsigyjant privačius automobilius ir nepakankamai investuojant į bėgius, siaurukas netenka populiarumo, realiai juo naudojasi daugiausiai grybautojai, uogautojai, geležinkelių mėgėjai ir gyventojai tų kaimų, kur autobusas neužvažiuoja. 2001m. kovo 25d. siaurukas paskutinį kartą veža keleivius — dėl nuostolingumo jis uždaromas. Tada manyta, kad jau visiems laikams.
Ne visi skubėjo laidoti ilgiausio Europoje siaurojo geležinkelio ir susitaikyti su jo uždarymu. Jau 2001m. įkuriama VšĮ „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, ir netrukus visų mylimas siaurukas pabunda antram gyvenimui — šįkart veža turistus į pramogines-pažintines keliones. Kai kada nostalgijos apimtų turistų yra tiek daug, kad tenka iš anksto įsigyti bilietus. Siaurukas vilioja romantiška išvyka prie gražuolio, ketvirto pagal dydį Lietuvoje Rubikių ežero, iš kurio išteka pati švariausia mūsų šalies upė Anykšta.
Siaurųjų geležinkelių galima rasti beveik kiekvienoje pasaulio šalyje, jeigu tik joje išvis yra geležinkelių. Dėl išplėtotos automobilizacijos siaurieji geležinkeliai vis rečiau benaudojami kariuomenėje ir pramonėje; nebent ten, kur sunku įvažiuoti automobiliui, pavyzdžiui durpyne durpėms išvežti. Keleiviai vis labiau renkasi automobilius ir autobusus, nes siaurojo geležinkelio traukiniai dėl techninių priežasčių negali išvystyti didelio greičio, pagaliau ir bėgiai tiesti prieš šimtmetį pirmiausia kroviniams, o ne keleiviams vežti. Visi bent jau Europos siaurieji geležinkeliai arba nuardomi, arba pritaikomi turizmui, pramogoms. Ne išimtis ir Aukštaitijos siaurasis geležinkelis, nors iš buvusio ~215km bėgių tinklo šiandien tinkama naudoti tik mažiau nei trečdalis — 68,4km atkarpa Panevėžys-Anykščiai-Rubikiai.
Europoje siaurųjų geležinkelių priežiūra, o kai kada net ir traukinių valdymas neatsiejamas nuo savanoriškos pagalbos, nes keleivių, net ir turistų, vežimas geležinkeliu paprastai nėra pelningas. Aukštaitijos siaurukas taip pat yra dotuojamas valstybės. 2008m. pabaigoje, kilus ekonominei krizei ir sumažinus finansavimą, savanoriškos pagalbos poreikis siaurukui nepaprastai išaugo. Taigi ne atsitiktinai jau 2009m. pirmoje pusėje Lietuvos geležinkelių entuziastai — railfanai, ėmė burtis į savanorišką grupę mūsų visų mylimam siaurukui remti. Žinoma, railfanai remia šį kultūros objektą pirkdami bilietus pramoginei kelionei traukinuku, tačiau vien to nepakanka — nuolat trūksta lėšų bėgių, stočių ir kitų geležinkelio objektų tvarkymo darbams, vis labiau juos pritaikant turizmui.
Taigi tada dar neformali railfanų grupė pirmą kartą susirinko 2009m. birželio 14d. Surdegyje — vienoje didžiausių siauruko stočių, kuri yra maždaug pusiaukelyje tarp Panevėžio ir Anykščių. Kastuvais apsiginklavę entuziastai ėmėsi atidenginėti akmenimis grįstą stoties prekių sandėlio rampą, sunešė malkas į sandėlį. Beje, malkų ten privežta ne pečiui kūrenti — visi nekantriai laukė po maždaug penkiasdešimties metų pertraukos vėl siauruko bėgiais bepūškuošiančio garvežiuko, kuris turėjo pasirodyti rugsėjyje. Iki to laiko malkos turėjo džiūti po stogu, kad jomis kūrenamas garvežys galėtų džiuginti ne tik Aukštaitijos gyventojus.
Deja, bet railfanų išvyka buvo numatyta be nakvynės, tad viso grindinio atidengti nespėta. Susitarta dėl kito susitikimo.
Antrą kartą siauruko savanoriai susirinko tų pačių metų liepos 5d. — Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo metinių išvakarėse, toje pačioje Surdegio stotyje. Bekasant velėną nuo grindinio pastebėta, kad jis gerokai platesnis nei tikėtasi, ir išklotieji akmenys tęsiasi gerokai už rampos miestelio link. Deja, viso grindinio atidengti vėl nespėta, tačiau paruošta nemaža aikštelė. Po kelių dešimtmečių akmenys vėl išvydo saulės šviesą. Beje, bekasant velėną rasta keletas senų daiktų: bėgvinys, žirklės, grandinė, keletas žibalinio signalinio žibinto detalių.
Pirmą kartą naujai sutvarkyta rampos aikštelė parodyta plačiąjai visuomenėi jau liepos 31d. — Surdegio stotyje suskambo džiazo garsai, trečiojo dešimtmečio New Orleans stiliumi. Kostiumuoti džentelmenai kvietė šokiui retro stiliaus suknelėmis ir skrybelaitėmis pasidabinusias damas, kaip tik ant naujam gyvenimui prikelto akmeninio grindinio skambant Louis Armstrong'o trimito garsams.
Savanoriška Aukštaitijos siaurojo geležinkelio veikla vienija ne tik suaugusius entuziastus — įtraukiami ir Panevėžio mokyklų moksleiviai. Jie ne kartą padėjo siaurukui apsirūpinant malkomis, tvarkant pievas ir sodus aplink stotis. 2009m. rudenį Anykščių J. Biliūno gimnazijos mokyklos mokiniai prisidėjo tvarkant Vašuokėnų dvarą Anykščių rajone. Talkų metu mokiniai yra supažindinami su kultūros ir transporto istorijos paveldu.
Savanoriai planuoja veiklą 2010m. — jau agituojama dėl 2 procentų pajamų mokesčio skyrimo garvežiui restauruoti, pavasariop ketinama apžiūrėti siaurojo geležinkelio šiaurinį ruožą (Joniškėlio kryptimi), planuoti veiklą bei pasiruošti ateities darbams — per arti bėgių esančių medžių ir krūmų kirtimas, žolės pjovimas, supuvusių pabėgių žymėjimas (tikslingai paskaičiuoti sąmatą ir ateityje juos pakeisti) ir t.t..
Didžiausia savanorių svajonė — kada nors garvežio traukiamu siauruku nuvažiuoti iš Biržų į Rubikius. Dar drąsesnė svajonė — atstatyti 1983m. nurinktus bėgius atkarpoje Rubikiai-Utena, o ruožą nuo Utenos iki Švenčionėlių pritaikyti važiuoti ir siauriesiems, ir plačiosios vėžės traukiniams. Tada bent jau teoriškai kelionė siauruku galėtų tęstis nuo Biržų arba Linkuvos iki pat Švenčionėlių. Jau dabar esantis ilgiausias Europoje Aukštaitijos siaurasis geležinkelis taptų dar ilgesnis!
Dar neseniai prasidėjusi siauruko savanorių organizuota veikla jau duoda rezultatų — ne tik tvarkoma stočių ir stotelių aplinka, bet atliekamas ir pats svarbiausias tikslas — neleisti unikaliam paveldui paskęsti istorijos užmarštyje. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis yra ne išrinktųjų interesas, o visos visuomenės istorijos, transporto, kultūros ir pramogų objektas. Savanoriai siekia, kad siaurukas būtų ne geležinkelio kapinės, o realiai veikiantis ir visiems prieinamas reiškinys, todėl bet kuris norintysis gali prisijungti prie savanorių. Tam reikia labai nedaug, tik noro ir didelio entuziazmo.
Unikali, įvairialypė Aukštaitijos siaurojo geležinkelio turizmo erdvė galėtų pritraukti ne tik vietinius, bet ir užsienio turistus, investuotojų dėmesį, sukurtų darbo vietų, suteiktų kraštui kultūrinio ir ekonominio patrauklumo, ir tai būtų naudinga regionui bei šaliai.
Surdegio stotelėje prie iškrovimo rampos buvo pradėtas atidenginėti daugiau kaip 110 metų senumo akmenimis grįstas grindinys.
Siaurojo geležinkelio klubas © 2012
